Partizanų pirštinės

Keletą pastarųjų metų Aistė Krasuckaitė, dalyvaujanti Giedriaus Paulausko partizanų uniformų atkūrimo procese ir jo parodų organizavime, šį kartą pristato jau savo pačios kurto projekto rezultatą, gimusį šią vasarą laisvės kovų dvasia alsuojančiuose Kazlų Rūdos miškuose: Lietuvos laisvės kovų karių pirštinių rekonstrukciją.

Tai projektas, sujungęs ne vienus metus trunkančius istorinius tyrinėjimus, tautodailę, aprangos detalių dizainą ir etnokultūrą. Visas šis įdirbis neabejotinai prisideda prie laisvės kovų išsamesnio pažinimo, o to vis dar stokojama Lietuvos kultūros kontekste.

Per šį projekto vykdymo laikotarpį buvo išanalizuota, kokias pirštines dėvėjo Lietuvos partizanai, kokia simbolika jose buvo naudojama, kokia mezgimo technika, priemonės ir raštai vyravo. Lietuvos partizaninio pasipriešinimo karių pirštinių išlikusių praktiškai nėra. Turime tik vienintelį realų pavyzdį Lietuvos nacionaliniame muziejuje – partizanų rėmėjos Onos Kurienės megztas pirštines. Kitus pavyzdžius matome tik nespalvotose karių fotografijose, kuriose pirštines dėvi svarbiausi pasipriešinimo kovų žmonės.

Šį kartą Aistės atkurtos trys partizaniškų pirštinių poros:

● Tauro apygardos partizanų rėmėjos Onos Kurienės megztas pirštinės.

● Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo nario Urbono Dailidės-Tauro pirštinės.

● Dainavos apygardos Geležinio Vilko tėvonijos vado pavaduotojo ir būrio vado Petras Savicko – Kregždės pirštines.

Kiekviena pirštinių pora ypatinga savo mezgimo , rašto , simbolių ir konstrukcijos išskirtinumu. Pasirinkti grynos vilnos siūlai, natūralus jų spalvynas, ypatinga pirštinių konstrukcija, patogi ginklo naudojimui – su vienu išmegztu rodomuoju pirštu.

Partizanų ryšininkių, šeimos moterų ar mylimųjų megztos pirštinės, nebuvo paprastos. Jose dažnai figūravo tautiniai simboliai: Lietuvos trispalvė, Vyčio kryžius, bei Vytis. Atsiminimuose ir įrašuose išlikę vertingi pasakojimai apie pokario gyvenimo sąlygas, pastangas išsaugoti tradicinę krašto kultūrą sovietinės okupacijos metais. Tai tik maži įrodymai, koks svarbus tai buvo aprangos akcentas, kokia svarbi buvo ne tik taikomoji funkcija ir gražumas, dekoratyvumas, bet ir kaip drąsiai jis buvo dėvimas, dažniausiai partizanų vadų, ir kaip svarbu buvo demonstruoti Lietuvišką simboliką.

Istoriniuose šaltiniuose pastebima ypatinga gausa partizaniškų pirštinių, pasižyminčių išties turtinga ir neįtikėtina savo raštų, ir simbolių įvairove. Deja, šaltiniai – tik nespalvotos nuotraukos, kurių analizavimas reikalauja profesionalių žinių, laiko ir kantrybės. Todel šis projektas nėra baigtinis, o prašantis tęsinio su tokiomis pačiomis žiniomis, įdirbiu ir tyrimo studijomis.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Scroll to top